Vitrina, 1960 – MO
III. Praeinantis kasdienis gyvenimas
0:00
0:00
I. Esmės ir universalumo paieškos
1 / 23
0:00
0:00
2 / 23
0:00
0:00
3 / 23
0:00
0:00
4 / 23
0:00
0:00
0:00
0:00
II. Didžiosios dramos ir mitai
5 / 23
0:00
0:00
6 / 23
0:00
0:00
7 / 23
0:00
0:00
0:00
0:00
III. Praeinantis kasdienis gyvenimas
8 / 23
0:00
0:00
9 / 23
0:00
0:00
10 / 23
0:00
0:00
11 / 23
0:00
0:00
12 / 23
0:00
0:00
13 / 23
0:00
0:00
14 / 23
0:00
0:00
15 / 23
0:00
0:00
16 / 23
0:00
0:00
0:00
0:00
IV. Kintanti realybė. Kontrolės praradimas
17 / 23
0:00
0:00
18 / 23
0:00
0:00
19 / 23
0:00
0:00
20 / 23
0:00
0:00
0:00
0:00
Praeinantis kasdienis gyvenimas. 2 aukštas
21 / 23
0:00
0:00
22 / 23
0:00
0:00
23 / 23
0:00
0:00
Dėkui!
Turas baigtas
Vincentas Gečas
Vitrina, 1960

Vincentas Gečas kūrinį „Vitrina“ nutapė 1960 metais. Tada jau buvo pasmerktas Stalino asmens kultas ir vyko politinės permainos, pavadintos atšilimu. Bet galbūt dar svarbiau, kad sovietų okupuotoje Lietuvoje tuo metu sparčiai augo miestai, kuriuose kūrėsi nauji gyventojai, o tuometis Sovietų Sąjungos vadovas Nikita Chruščiovas žadėjo visus aprūpinti pagrindinėmis vartojimo prekėmis.

Skaityti daugiau

Pažvelkime į paveikslą: štai jie – naujieji miesto vartotojai, gatvės praeivių pora, nepatikliai, bet atkakliai spoksantys į pažadėtos naujos epochos simbolį – vitrinoje išstatytą manekeną. Galbūt jų dėmesį patraukė ryškiaspalvis raudonas drabužis, toks nebūdingas pilkai sovietinei realybei. Toliau už jų – augančio miesto šurmulys.

O kur esame mes – žiūrovai? Mes stebime viską iš parduotuvės vidaus. Tai originalus, tam metui netikėtas žiūros taškas. Nes septinto dešimtmečio pradžia – tai ir palankesnių sąlygų menui eksperimentuoti laikas. Juo pasinaudojusi lietuvių dailė ima atsargiai atsinaujinti.

Šiame paveiksle daug kas nauja, socialistiniam realizmui neįprasta: ir kompozicija – manekeno kojos pirmame plane ir nukirsta galva, ir virpantis impresionistinis potėpis, ir atspindžiai, ir kontrastingi ryškių spalvų deriniai. Dailininkas siekė įvaldyti modernias išraiškos priemones, kasdienybę vaizduoti naujai.

Gečas savo biografija lyg pats įkūnijo laikotarpio prieštaringumą: daug metų eidamas Dailės instituto rektoriaus pareigas jis pasižymėjo kaip sumanus ūkininkas, kuris įkūrė Dailės kombinatą, rūpinosi pagerinti dailininkams gyvenimo sąlygas, statė jiems naujus namus ir studijas, tačiau kartu buvo aršus partinės linijos gynėjas, meniniame gyvenime griežtai pasisakydavo prieš pernelyg didelę laisvę ar su partine linija nederančias naujoves. Bet net ir tokiomis aplinkybėmis Gečas savo kūryboje atsiskleidė kaip atidus laikmečio stebėtojas, užfiksavęs ir tai, ko galbūt visai neketino.

Nuotraukos
Lietuvos kultūros taryba