Kaliausė ir debesis, 1982 – MO
I. Esmės ir universalumo paieškos
0:00
0:00
I. Esmės ir universalumo paieškos
1 / 23
0:00
0:00
2 / 23
0:00
0:00
3 / 23
0:00
0:00
4 / 23
0:00
0:00
0:00
0:00
II. Didžiosios dramos ir mitai
5 / 23
0:00
0:00
6 / 23
0:00
0:00
7 / 23
0:00
0:00
0:00
0:00
III. Praeinantis kasdienis gyvenimas
8 / 23
0:00
0:00
9 / 23
0:00
0:00
10 / 23
0:00
0:00
11 / 23
0:00
0:00
12 / 23
0:00
0:00
13 / 23
0:00
0:00
14 / 23
0:00
0:00
15 / 23
0:00
0:00
16 / 23
0:00
0:00
0:00
0:00
IV. Kintanti realybė. Kontrolės praradimas
17 / 23
0:00
0:00
18 / 23
0:00
0:00
19 / 23
0:00
0:00
20 / 23
0:00
0:00
0:00
0:00
Praeinantis kasdienis gyvenimas. 2 aukštas
21 / 23
0:00
0:00
22 / 23
0:00
0:00
23 / 23
0:00
0:00
Dėkui!
Turas baigtas
Povilas Ričardas Vaitiekūnas
Kaliausė ir debesis, 1982

Prancūzų poetas François Villonas garsėjo ne vien genialiais eilėraščiais. Valkatavęs, ne kartą apsivogęs, į muštynes įsiveldavęs kūrėjas buvo įkalintas ir pasiųstas myriop. Laukdamas mirties bausmės, Villonas sudėliojo ketureilį, į lietuvių kalbą išverstą Sigito Gedos:

Tai Fransua, iš vargo buvęs,
Paryžiuje prie Pontuazo;
kai virvės galas užsimazgo,
aiškėja svoris jo šiktuvo

Skaityti daugiau

Retai girdimas žodis „šiktuvas“ reiškia tai, apie ką jūs ir pagalvojote. O visas ketureilis, Povilą Ričardą Vaitiekūną įkvėpęs nutapyti „Kaliausę ir debesį“, Villono žodžiais tariant, nereiškia nieko – kaip ir mirtis, iš XV amžiaus Paryžiaus kartuvių nusliuogusi iki Mardasavo, Dzūkijos kaimo, kuriame Vaitiekūnas vasaroja ir dirba.

Mirtis yra viena svarbiausių žymiojo Lietuvos modernisto temų. Mirtis jo paveiksluose suvokiama kaip natūrali neišvengiamybė. Taip, ji sukelia įtampą, nerimą, bet ar mes privalome jai priešintis? Vaitiekūnas turbūt atsakytų, kad ne. Ir pridurtų, kad mirtis yra epas, o žmogus – jo personažas, galintis pakeisti istoriją, bet iš anksto žinantis jos pabaigą.

Vaitiekūno tapyba europietišką tradiciją mėgina susieti su lietuvių etnografija ir mitais. Ji stipriai priartėja prie abstrakcijos. Bet, kaip ir šiame paveiksle, visa, kas esmingiausia, lieka atpažįstama: vyraujantis dangus, kraujo raudonumo žemė, kartuvės ir kūnas.

Kur jis kabo – Mardasave ar kažkur žemės pakrašty? Koks skirtumas, turbūt atsakytų Villonas. Beje, tą kartą – 1463 metais – poetas ir jo šiktuvas kilpos išvengė. Vietoj mirties bausmės Villonas ištremtas iš Prancūzijos. Tiksliai nežinoma, kur ir kaip jis gyveno, bet, sakykim, ilgai ir laimingai.

Nuotraukos
Lietuvos kultūros taryba