Šaltos bangos skalauja krantus. Nida, 1983 – MO
Praeinantis kasdienis gyvenimas
0:00
0:00
I. Esmės ir universalumo paieškos
1 / 23
0:00
0:00
2 / 23
0:00
0:00
3 / 23
0:00
0:00
4 / 23
0:00
0:00
0:00
0:00
II. Didžiosios dramos ir mitai
5 / 23
0:00
0:00
6 / 23
0:00
0:00
7 / 23
0:00
0:00
0:00
0:00
III. Praeinantis kasdienis gyvenimas
8 / 23
0:00
0:00
9 / 23
0:00
0:00
10 / 23
0:00
0:00
11 / 23
0:00
0:00
12 / 23
0:00
0:00
13 / 23
0:00
0:00
14 / 23
0:00
0:00
15 / 23
0:00
0:00
16 / 23
0:00
0:00
0:00
0:00
IV. Kintanti realybė. Kontrolės praradimas
17 / 23
0:00
0:00
18 / 23
0:00
0:00
19 / 23
0:00
0:00
20 / 23
0:00
0:00
0:00
0:00
Praeinantis kasdienis gyvenimas. 2 aukštas
21 / 23
0:00
0:00
22 / 23
0:00
0:00
23 / 23
0:00
0:00
Dėkui!
Turas baigtas
Alfonsas Budvytis
Šaltos bangos skalauja krantus. Nida, 1983

Fotografiją „Šaltos bangos skalauja krantus. Nida“ galėtume pavadinti visos Alfonso Budvyčio kūrybos simboliu. Tai kojos, nufotografuotos ties riba – žemės ir vandens, o taip pat – periferijoje, sovietų Lietuvos pakraštyje. Baltijos jūra sovietmečiu buvo riba, kurią peržengti buvo draudžiama. Periferijos ir ribos, pakraščio žmonės ir ribinės būsenos – tai motyvai, kurie kartojosi per visą Budvyčio kūrybą.

Skaityti daugiau

Jis niekada nefotografavo svarbių įvykių, vietų ir veikėjų. Menininkas fiksavo žmones, kuriuos sutiko, su kuriais suvedė likimas, miestus ir vietoves, po kurias keliavo. Apie savo ir savo kartos patirtį jis pasakojo fotografijoje sukurdamas viską persmelkiančios melancholijos atmosferą. Ribinėms būsenoms ir kasdienybės periferijai pavaizduoti Budvytis rodydavo žmogų fragmentiškai – tik pakaušį, torsą, pečius, kaklą ar kojas, kaip toje fotografijoje iš Nidos, arba perkeldavo dėmesį nuo žmogaus prie jo naudojamų pavienių daiktų – durų, stalo, lempos, gazuoto vandens automato. Patys daiktai bylodavo apie juos vartojančiųjų socialinę padėtį ir psichologinę būseną.

O cikle „Vyrų skyrius Nr. 7“ viskas susipynė į vieną emociškai subtilų, bet stiprų pasakojimą apie gyvenimą pakraštyje – psichoneurologinėje ligoninėje, skyriuje, kur gydyti vyrai nuo alkoholizmo. Depresijos apnikti, palūžę pacientai parodomi subjektyviai ir su didele užuojauta, o kartu dramatiškai atskleidžiamos to meto visuomenės piktžaizdės. Jau pati tema – fotografijos iš psichoneurologinės ligoninės skyriaus – buvo tabu sulaužymas, ribos peržengimas.

Simboliška ir tai, kad paskutinį kūrybos pakilimą Budvytis išgyveno persikraustęs į periferiją, kai 1995-aisiais paliko miestą ir apsigyveno nuošaliame vienkiemyje Goniūnų kaime, Jurbarko rajone. Gamta čia tapo vieninteliu jo fotografavimo objektu ir tema. Tyliuose kūriniuose jis stebėjo skirtingų faktūrų, spalvų augalus, daržoves ir gyvius, parodė, kaip ritasi lervos, šliaužia sliekai ir sraigės, dygsta bulvės, kviečiai, noksta vaisiai, suželia ir nuvysta žolė. Prie stebimų objektų Budvytis priartėjo taip arti, kad atrodo, jog jam pavyko peržengti ir dar vieną, šį kartą – paskutinę ribą, už kurios gamtos pasaulis išsiskleidė kaip netrikdomas, paslaptingas ir mistiškas.

Nuotraukos
Lietuvos kultūros taryba