Pūga, nuniokojusi mano dirbtuvę, nenutraukė armijos choro repeticijos, 2009 – MO
II. Didžiosios dramos ir mitai
0:00
0:00
I. Esmės ir universalumo paieškos
1 / 23
0:00
0:00
2 / 23
0:00
0:00
3 / 23
0:00
0:00
4 / 23
0:00
0:00
0:00
0:00
II. Didžiosios dramos ir mitai
5 / 23
0:00
0:00
6 / 23
0:00
0:00
7 / 23
0:00
0:00
0:00
0:00
III. Praeinantis kasdienis gyvenimas
8 / 23
0:00
0:00
9 / 23
0:00
0:00
10 / 23
0:00
0:00
11 / 23
0:00
0:00
12 / 23
0:00
0:00
13 / 23
0:00
0:00
14 / 23
0:00
0:00
15 / 23
0:00
0:00
16 / 23
0:00
0:00
0:00
0:00
IV. Kintanti realybė. Kontrolės praradimas
17 / 23
0:00
0:00
18 / 23
0:00
0:00
19 / 23
0:00
0:00
20 / 23
0:00
0:00
0:00
0:00
Praeinantis kasdienis gyvenimas. 2 aukštas
21 / 23
0:00
0:00
22 / 23
0:00
0:00
23 / 23
0:00
0:00
Dėkui!
Turas baigtas
Jonas Gasiūnas
Pūga, nuniokojusi mano dirbtuvę, nenutraukė armijos choro repeticijos, 2009

Jonas Gasiūnas į tapybą atėjo devintojo dešimtmečio viduryje ir kartu su būriu kolegų įkūrė grupę „Angis”. Bendras parodas rengę menininkai ieškojo neįprastų eksponavimo būdų ir erdvių. Juos siejo išraiškingos spalvos, veržlūs potėpiai, didžiuliai formatai. Ironiškai interpretavęs istoriją ir dabartį, kritikavęs pseudopatriotinę laikyseną, eksperimentavęs su naujomis medžiagomis, išbandęs save ir kaip skulptorių, pastarąjį dešimtmetį Gasiūnas susitelkė į piešinį ir unikalią tapymo techniką.

Skaityti daugiau

„Man reikėjo universalesnio metodo. Dūminė linija išsprendė šią problemą. Viskas, ką ja naudodamas vaizduoju, gali būti suprantama kaip fikcija“, – sako tapytojas. Prieš mūsų akis esančiame darbe jis panaudojo jau nuo siurrealistų laikų žinomą būdą – tapymą žvakės liepsnos dūmais. Padengęs drobę dažais, menininkas paima į rankas degančią žvakę ir dūmais išpiešia linijas.

Raudonosios armijos Aleksandrovo choras, operacinės ar morgo lova, garsiakalbis, linijos, primenančios bylų, protokolų ženklinimą – šiame paveiksle galime atpažinti represinėms struktūroms būdingus įvaizdžius. Paveikslo pavadinimas nukreipia į asmeninę patirtį, pastangą ironiškai apmąstyti praeities pūgą, tebesiaučiančią šiandien, susiejant ją su meninėmis fikcijomis, poetiškai netikėtais siužeto deriniais.

Grafitį primenantis piešimo būdas – tarsi pozicija tikrovės atžvilgiu: į istoriją ir dabartį, patirtą ar susapnuotą, turime žvelgti atvirai, įtariai, asmeniškai, nuolat ją perrašydami, užpūsdami ir uždegdami iš naujo. Net ir išsisklaidę dūmai palieka pėdsakus mumyse, drobėje, šiuolaikinėje lietuvių dailėje.

Pastaraisiais metais visame pasaulyje kilusi judėjimo #metoo banga neaplenkė ir Lietuvos. Kaltinimų nederamu elgesiu su studentais sulaukė keli žymūs menininkai, tarp kurių ir ilgametis Vilniaus dailės akademijos dėstytojas, tapytojas Jonas Gasiūnas. MO netoleruoja bet kokio pobūdžio prievartos ir diskriminacijos, tačiau laikosi pozicijos neignoruoti reikšmingo menininko darbų. Ši aplinkybė skatina kelti klausimą, ar menininkas ir jo kūryba yra tapatu? Ar derėtų ir ar apskritai įmanoma kalbėti tik apie meno kūrinį, pamirštant kūrėjo asmenybę? Ką apie tai manote jūs?

Nuotraukos
Lietuvos kultūros taryba