Personažai, 1996 – MO
III. Praeinantis kasdienis gyvenimas
0:00
0:00
I. Esmės ir universalumo paieškos
1 / 23
0:00
0:00
2 / 23
0:00
0:00
3 / 23
0:00
0:00
4 / 23
0:00
0:00
0:00
0:00
II. Didžiosios dramos ir mitai
5 / 23
0:00
0:00
6 / 23
0:00
0:00
7 / 23
0:00
0:00
0:00
0:00
III. Praeinantis kasdienis gyvenimas
8 / 23
0:00
0:00
9 / 23
0:00
0:00
10 / 23
0:00
0:00
11 / 23
0:00
0:00
12 / 23
0:00
0:00
13 / 23
0:00
0:00
14 / 23
0:00
0:00
15 / 23
0:00
0:00
16 / 23
0:00
0:00
0:00
0:00
IV. Kintanti realybė. Kontrolės praradimas
17 / 23
0:00
0:00
18 / 23
0:00
0:00
19 / 23
0:00
0:00
20 / 23
0:00
0:00
0:00
0:00
Praeinantis kasdienis gyvenimas. 2 aukštas
21 / 23
0:00
0:00
22 / 23
0:00
0:00
23 / 23
0:00
0:00
Dėkui!
Turas baigtas
Mikalojus Šalkauskas
Personažai, 1996

Tai – paveikslas-feniksas. Tikrąja šių žodžių prasme – pakilęs iš pelenų. Kaunietis Mikalojus Šalkauskas buvo negailestingas kritikas savo darbams – jam nepatikusias drobes nunešdavo į Nemuno salą ir sudegindavo. Vėliau niekada jų negailėdavo. Išskyrus vieno darbo – „Dvi teatrinės figūros“. Todėl vėliau ta pačia tema, lyg antrą variantą nutapė čia matomą paveikslą – „Personažai“.

Skaityti daugiau

Menininkas nemėgo kalbėti apie savo kūrinius – jis sakydavo, kad savo darbą padarė, dabar savąjį turi padaryti žiūrovai. Labai mažai išlikę ir informacijos apie patį Šalkauską, todėl žiūrintiems į jo kūrinius atsiveria begalinė erdvė interpretuoti, bet kartu – ir būtinybė atidžiai studijuoti net iš pirmo žvilgsnio nereikšmingas detales. Paveiksle „Personažai“ tai galėtų būti beveik nepastebima pelė kairiajame kampe arba senųjų tapybos meistrų maniera paliktas dailininko parašas: „Tapė Mykolas“.

O gal raktas į kūrinį galėtų būti jo pirmosios versijos pavadinime paminėtas teatras? Šalkauskas studijavo Maskvos teatro institute. Jo nebaigė, tačiau visam gyvenimui užmezgė ryšį su teatro pasauliu: Kaune veikusiai Modrio Tenisono pantomimos trupei dėstė plastiką ir piešimą, režisieriui Jonui Vaitkui parašė niekada taip ir nepastatytą pjesę, o dailininko žmona Janina Malinauskaitė dirbo scenografe Kauno dramos teatre. Todėl buitinė paveikslo scena galėtų būti suprasta kaip paties gyvenimo vaidinimas. Šalkauskas tarsi ironiškai primena: „Mūsų gyvenimas – tai teatras, o mes – tik personažai jame“.

Bet iš mažų smulkmenų galime spėti, kad šie personažai gali turėti net konkrečius vardus. Kartais sakoma, kad paveiksle nutapyti Darius ir Girėnas kosminio pokalbio metu – todėl vieno personažo akyse begalybės ženklai, jo galvos apdangalas primena lakūno kepurę, o virš jų skrieja paukštis ar lėktuvas. Juk teatro ir gyvenimo vaidinime viskas yra įmanoma. Kaip ir paveikslui pakilti iš pelenų.

Lietuvos kultūros taryba