Pagirios, 1974 – MO
III. Praeinantis kasdienis gyvenimas
0:00
0:00
I. Esmės ir universalumo paieškos
1 / 23
0:00
0:00
2 / 23
0:00
0:00
3 / 23
0:00
0:00
4 / 23
0:00
0:00
0:00
0:00
II. Didžiosios dramos ir mitai
5 / 23
0:00
0:00
6 / 23
0:00
0:00
7 / 23
0:00
0:00
0:00
0:00
III. Praeinantis kasdienis gyvenimas
8 / 23
0:00
0:00
9 / 23
0:00
0:00
10 / 23
0:00
0:00
11 / 23
0:00
0:00
12 / 23
0:00
0:00
13 / 23
0:00
0:00
14 / 23
0:00
0:00
15 / 23
0:00
0:00
16 / 23
0:00
0:00
0:00
0:00
IV. Kintanti realybė. Kontrolės praradimas
17 / 23
0:00
0:00
18 / 23
0:00
0:00
19 / 23
0:00
0:00
20 / 23
0:00
0:00
0:00
0:00
Praeinantis kasdienis gyvenimas. 2 aukštas
21 / 23
0:00
0:00
22 / 23
0:00
0:00
23 / 23
0:00
0:00
Dėkui!
Turas baigtas
Arvydas Šaltenis
Pagirios, 1974

Kavinėje prie staliuko ar baro palinkę melancholiški personažai liūdnais, ištįsusiais veidais yra daugiau nei amžių trunkanti modernios dailės tradicija. Ir štai – šios tradicijos versija sovietmečio Lietuvoje. Jei net nežinotume, kas paveikslą nutapė, ir nežvilgtelėtume į metus, vis tiek nesunkiai atspėtume laikotarpį – pirmame plane kaip pagrindiniai veikėjai matyti du stikliniai piltuvo formos indai, kurie yra neatsiejama sovietmečio gastronomų ar kavinių detalė.

Skaityti daugiau

Dažniausiai iš jų pilstydavo sultis. Bet kai kuriose daržovių parduotuvėse – ir pigų vyną. Tokia banali, tokia kasdieniška, tokia neromantiška detalė, kad į taurųjį sovietinį meną neturėjo patekti. Kaip ir vyras, visai neherojiškai kenčiantis pagirias. Ir būtent todėl pateko.

Tapytojas Arvydas Šaltenis buvo vienas iš novatoriškiausių savo meto menininkų, aštuntame dešimtmetyje pradėjusių vaizduoti miestą ir jo gyvenimą ne iš fasadinės pusės. Jis mėgdavo sakyti, kad tikrovę reikia vaizduoti tokią, kokia ji yra. Šis paprastas siekis anuomet skambėjo kaip iššūkis oficialiai dailei, nes socialistinis realizmas reikalavo tikrovę vaizduoti ne tokią, kokia ji buvo, o tokią, kokios norėjo valdžia.

Ar vyras paveiksle išgėrė sulčių? O gal pigaus vyno? Ar tebesvarsto kamuojamas troškulio? Ar pasiryžo nebegerti? Ar vis dėlto pasidavė pagundai? Vidinę kūrinio įtampą malšina slogi atmosfera – kontrastingos spalvos ir neramūs, vietomis beveik eskiziški, neužbaigti potėpiai formuoja paveikslo nuotaiką. Daugeliui Šaltenio paveikslų būdinga gūdi, šalta melancholija, atskleidžianti žmogaus vienišumą.

Buitiška pagirių tema dailininkas nemoralizuoja ir nesibaisi, tik fiksuoja akimirką, kai po išgertuvių džiaugsmo ateina liūdesys ir desperacija. Tai daugiareikšmė, skaudi ir atlaidi, dramatiška ir žaisminga ironija, kuri tilpo į vieną žodį, dailininko užrašytą paveikslo kitoje pusėje: „Pachmielas“.

Nuotraukos
Lietuvos kultūros taryba