Kompozicija, 1968 – MO
I. Esmės ir universalumo paieškos
0:00
0:00
I. Esmės ir universalumo paieškos
1 / 23
0:00
0:00
2 / 23
0:00
0:00
3 / 23
0:00
0:00
4 / 23
0:00
0:00
0:00
0:00
II. Didžiosios dramos ir mitai
5 / 23
0:00
0:00
6 / 23
0:00
0:00
7 / 23
0:00
0:00
0:00
0:00
III. Praeinantis kasdienis gyvenimas
8 / 23
0:00
0:00
9 / 23
0:00
0:00
10 / 23
0:00
0:00
11 / 23
0:00
0:00
12 / 23
0:00
0:00
13 / 23
0:00
0:00
14 / 23
0:00
0:00
15 / 23
0:00
0:00
16 / 23
0:00
0:00
0:00
0:00
IV. Kintanti realybė. Kontrolės praradimas
17 / 23
0:00
0:00
18 / 23
0:00
0:00
19 / 23
0:00
0:00
20 / 23
0:00
0:00
0:00
0:00
Praeinantis kasdienis gyvenimas. 2 aukštas
21 / 23
0:00
0:00
22 / 23
0:00
0:00
23 / 23
0:00
0:00
Dėkui!
Turas baigtas
Kazimiera Zimblytė
Kompozicija, 1968

Iš pirmo žvilgsnio net sunku pasakyti – kas tai? Tai abstrakcija. Ji gali pasirodyti visiškai nesuprantama arba priešingai – atverti prasmių begalybę. Todėl abstrakciją sovietinis režimas laikė ideologiškai neteisingu buržuazinio meno iškrypimu. Dailininkai, sovietmečiu bandę taip tapyti, suvokė, kad niekada negalės šių darbų viešai eksponuoti.

Skaityti daugiau

Tiesa, Kazimieros Zimblytės abstrakcijų vis dėlto buvo galima pamatyti – tačiau vos kartą, 1968 metais, „Vagos“ redakcijos salėje buvo iškabinta ir išstatyta ant kėdžių dvidešimt abstrakčių dailininkės drobių. Neapsikentusi valdžia liepė uždaryti parodą anksčiau laiko, bet Zimblytės tai nesustabdė toliau ieškoti naujų kūrybos būdų.

Pažvelkime iš arčiau: šiame Zimblytės kūrinyje labai svarbus medžiagiškumas. Ji ėmė tapyti baigusi tekstilės studijas, todėl įvairios medžiagos jai buvo natūrali kūrybos dalis. Čia naudojamos net penkios skirtingos medžiagos: užklijuoti storos odos stačiakampiai, dermantino atplaišos, prisiūtos prie audinio, kuris prisiūtas prie drobės. Dažo tirštumas ir drobės nelygumai, siūlės, įplyšimai, įtrūkimai, įpjovimai – taip autorė siekia sukurti ne paveikslą, o atverti naują erdvę, pažadinti žiūrovo pojūčius ir grįžti prie esminių gyvenimo dalykų: gamtos, būties ir materijos.

Zimblytė iš skiaučių komponuoja savo universalų pasaulį, kuriame telpa viskas: neišsipildžiusios meilės neviltis, bandymas atsispirti žlugdančioms aplinkybėms, siekis rasti gyvenimo prasmę, galvojant apie pasaulio didybę ir anapusybę, ir dvasinės harmonijos troškimas. Zimblytė nebijojo žmogiškos tamsos – tai dažnas jos kūrinių motyvas. Pasiryžusi nesitaikyti prie oficialių tapybos reikalavimų, likdama ištikima abstrakcijai, ji faktiškai pasmerkė save likti dailės gyvenimo paraštėje, todėl turėjo ištverti ir nevilties, ir atstūmimo, ir vienatvės, ir asmeninės nesėkmės akimirkas.

Nuotraukos
Lietuvos kultūros taryba