Interjeras, 1998 – MO
IV. Kintanti realybė. Kontrolės praradimas
0:00
0:00
I. Esmės ir universalumo paieškos
1 / 23
0:00
0:00
2 / 23
0:00
0:00
3 / 23
0:00
0:00
4 / 23
0:00
0:00
0:00
0:00
II. Didžiosios dramos ir mitai
5 / 23
0:00
0:00
6 / 23
0:00
0:00
7 / 23
0:00
0:00
0:00
0:00
III. Praeinantis kasdienis gyvenimas
8 / 23
0:00
0:00
9 / 23
0:00
0:00
10 / 23
0:00
0:00
11 / 23
0:00
0:00
12 / 23
0:00
0:00
13 / 23
0:00
0:00
14 / 23
0:00
0:00
15 / 23
0:00
0:00
16 / 23
0:00
0:00
0:00
0:00
IV. Kintanti realybė. Kontrolės praradimas
17 / 23
0:00
0:00
18 / 23
0:00
0:00
19 / 23
0:00
0:00
20 / 23
0:00
0:00
0:00
0:00
Praeinantis kasdienis gyvenimas. 2 aukštas
21 / 23
0:00
0:00
22 / 23
0:00
0:00
23 / 23
0:00
0:00
Dėkui!
Turas baigtas
Henrikas Natalevičius
Interjeras, 1998

Turbūt visi suprantame, ką reiškia posakis – „net ir sienos turi ausis“. Sienos, ypač sovietmečiu, kartais turėdavo ir akis. Bet šįkart – ne apie slaptą sekimą, o apie akis, kurios atsimerkusios akivaizdžiai. Ne apie šnipinėjimą, o apie atvirą žvilgsnį. Bet kas yra ta ar tas, kuris žvelgia?

Skaityti daugiau

Sienos, kasdieniai namų daiktai Henriko Natalevičiaus paveiksluose dažnai įgauna žmogiškų bruožų. Juk visa, kas turi akis, atrodo gyva. Todėl negyvi daiktai atgyja ir tampa mūsų dalimi. Jie turi savo praeitį ir dabartį. Jie turi, ką papasakoti.

Šį Natalevičiaus paveikslą galėtume regėti kaip scenografiją, pavyzdžiui, mistiniam trileriui. Tuoj prasivers durys, pro kurias išeis žmogus ar atsimerkusi daiktiška būtybė, žengsianti ne į kairę ar dešinę, o prieisianti prie sienos ir pažvelgsianti tiesiai į akis. Bet kieno šitos akys, siaurame koridoriuje matančios viską?

Rausvos sienos, tarsi pulsuojančios, gyvos kaip ir žmogaus kūnas, siauras raudonas takas (galbūt kiliminė danga) žalsvais pakraščiais – sovietmečiu ir vėliau taip galėjo atrodyti tiek privataus buto, tiek įstaigos interjeras. Viskas čia įprasta ir atpažįstama. Išskyrus akis. Kieno jos yra?

Įsižiūrėkime įdėmiau. Ar sutiktumėte, kad į paveikslą žiūrime iš keisto rakurso? Tarsi stovėtume priešais sieną, bet aukščiau, kitoje raudono tako pusėje? Įsivaizduokime tradicinį tokios erdvės išplanavimą – šioje vietoje turėtų būti ne kas kita, o siena. Vadinasi, mes matome vaizdą priešais save kitos sienos akimis. Ar mes ir esame ta siena? Ar mes tie, kurie žvelgia pro ją savo akimis? Ar mes šnipinėjame? Kas mus domina šiame koridoriuje? Ir vis dėlto kieno yra akys, kurias matome mes?

Nuotraukos
Lietuvos kultūros taryba