Gandro koja, 2013 – MO
III. Praeinantis kasdienis gyvenimas
0:00
0:00
I. Esmės ir universalumo paieškos
1 / 23
0:00
0:00
2 / 23
0:00
0:00
3 / 23
0:00
0:00
4 / 23
0:00
0:00
0:00
0:00
II. Didžiosios dramos ir mitai
5 / 23
0:00
0:00
6 / 23
0:00
0:00
7 / 23
0:00
0:00
0:00
0:00
III. Praeinantis kasdienis gyvenimas
8 / 23
0:00
0:00
9 / 23
0:00
0:00
10 / 23
0:00
0:00
11 / 23
0:00
0:00
12 / 23
0:00
0:00
13 / 23
0:00
0:00
14 / 23
0:00
0:00
15 / 23
0:00
0:00
16 / 23
0:00
0:00
0:00
0:00
IV. Kintanti realybė. Kontrolės praradimas
17 / 23
0:00
0:00
18 / 23
0:00
0:00
19 / 23
0:00
0:00
20 / 23
0:00
0:00
0:00
0:00
Praeinantis kasdienis gyvenimas. 2 aukštas
21 / 23
0:00
0:00
22 / 23
0:00
0:00
23 / 23
0:00
0:00
Dėkui!
Turas baigtas
Eglė Gineitytė
Gandro koja, 2013

Paukščiai ant vienos kojos stovi dėl skirtingų priežasčių. Pavyzdžiui, sniege ar įšalusioje kūdroje nutūpęs gandras koją pakelia taupydamas kūno šilumą. Jei matome vienakojį gandrą vasaros pievoje, greičiausiai jis ilsisi. O jei spėjome iš arčiau įsižiūrėti į šį paveikslą, pavadintą „Gandro koja“, supratome, kad čia vaizduojamas ne gandras, o lietvamzdis ir sklidinas kibiras vandens.

Skaityti daugiau

Tapytoja Eglė Gineitytė tokias asociacijas mėgsta. Tiek ankstyvojoje, dešimto dešimtmečio kūryboje, tarkim, dramatiškuose kūnų siluetuose, tiek po 2000-ųjų, kai kūniškąją įtampą jos kūriniuose keitė žmogiškoji melancholija, Gineitytė nuolat mums primena, kad tikrovė nėra vienareikšmiška. Kad padangėje kabantis raudonas lietvamzdis – tarsi gandro koja. Tereikia ją pamatyti.

Tikro gandro koja yra perpus trumpesnė nei šiame paveiksle. Bet tikro gandro jame ir nėra. Apibendrindama formas, dažnai vengdama konkrečių detalių, tapytoja atitolina kūrinį nuo realaus pasaulio ir kuria savas erdvės taisykles. „Kai tapau paveikslą, aš būnu toje aplinkoje. Gal todėl mano darbų formatai nėra maži, nes man patinka toks būvis, tarsi įeitum į juos“, – sako menininkė, visą šio kūrinio foną – dangų – išliejusi tušu. Tai buvo pirmas liejimas ant drobės ir pirmasis menininkės kūrinys, naudojant šią techniką. Gineitytė taip dirbo ir vėliau, tačiau būtent „Gandro koja“ jai pačiai atrodo pavykusi geriausiai.

Kūryboje daug dėmesio skyrusi peizažams ir dangui, šiame paveiksle tapytoja akcentuoja jungtį – lietvamzdį, susiejantį dangų ir žemės tarpininką – lietų. Vertikali, horizontali, nesustabdoma vandens tėkmė – menininkei visada rūpėjo gamtos ciklai, nuolatiniai pasikartojimai, žmogaus mėginimai juos pastebėti ir įsiterpti.

Gineitytė savo drobėse sukuria lėto veiksmo atmosferą. Štai ir šiame kūrinyje pasviręs kibiras nešliuožia žemyn, nors vanduo – tiek esantis kibire, tiek iš jo besipilantis – akivaizdžiai paklūsta gravitacijai. Kuriamas sulėtinto, net sustabdyto laiko įspūdis. Tarsi užfiksuota akimirka prieš kažkam atsitinkant. Įtampos akimirka prieš virsmą.

Nuotraukos
Lietuvos kultūros taryba