Liudas Parulskis - MO
lt
 
1 / 7
2 / 7
3 / 7
4 / 7
5 / 7
6 / 7
7 / 7
Dėkui!
Turas baigtas
Liudas Parulskis

Save pozicionuoju kaip tokį visiškai kapitalistinį menininką.

Žmonės sako: „O, labai gražu!“

Aš jaučiuosi kaip vampyras daugiau, kad jeigu pakviečia dalyvaut, tada ir dalyvauju, nu, tada jau jaučiuosi geriau. Vampyras, nu ką, jeigu jį pakvieti į namus, tai jau reiškias, jau įsileidai.

Tada tas Konradas Lorencas, nu, kuris buvo zoologas garsus, daugiau psichozoologas, jis tiesiog nuėmė vieną akmenį ir tie kirstukai jau nebesugebėjo grįžt namo. Nes, nu, pasikeitė jų kelias ir jie jau nebegalėjo grįžt namo, kol… Porą dienų jie net miegodavo šituose… Už olos ribų. Tai man va tas, lygiai tas pats.

Miestiečiai dažniausiai vaikšto tais pačiais maršrutais. Į darbą, į parduotuvę, jeigu net ir eina pasivaikščioti, irgi dažnai atranda savo kelią, ir tas, kur aš bandau, tas pasirinkt, tas manipuliacijų vietas, aš būtent bandau tą išimt, tą akmenį. Kad truputį, nu, pamatytų, kad kažkas čia pasikeitė ir gali būt, kad nuo to gal pasikeis gyvenimas. Aišku, nepasikeis, bet kad tik išėmus akmenį gali kažką pamatyt, visai kitą Vilniaus vaizdą.

Susirast savo utopiją ar kažkokią susigalvot, šiuo atveju aš kažkokią architektūrinę-kompiliacinę tokią, bet nežinia, ar tai būtų gerai visuomenei, jeigu kažkieno utopijos būtų įgyvendintos.

Tiesiog aš sėdėjau Hesburgeryje tam, valgiau kažką ir pro šalį pravažiavo, gal žinot, tokie reklaminiai autobusiukai, nu, kur tokie didžiuliai stendai, ir ten kažkoks, didžiulė nekilnojamo turto reklama, kažkoks namas. Nu ir pravažiavo. Nu, dar aš pasėdėjau, ir man tiesiog mintyse „pravažiavo“ jau tas „Europos“ viešbutis.

Tiesiog labai norėjosi tą Vokiečių gatvę, kad ją, nu, visi suprantam, kad tai yra kažkoks miesto randas, kuris, nu, jau užrambėjęs ir galbūt daugelis jau pripratę ir žino, kad tai tiesiog didelė graži, nelabai graži gatvė, kur vaikšto visi.

Noras, kad tai, tie vaiduokliai, kad jie lįstų pastoviai, tie vaiduokliai turi lįsti.

Maisto restoranai, jie priversti ieškoti vietų, kur daug žmonės vaikšto, taip yra ir bus visąlaik. Bet jų vidiniai interjerai yra ant tiek vienodi, ir ant tiek eksterjerai yra. Tai va tas žaidimas tikrai man yra ir įdomus.

Galbūt su laiku ateis, kad jie irgi pasidarys kaip kažkokie senamiesčio seno tipo maitinimo įstaigų Unesco paveldas. Kada nors, po šimto metų.

Kartais, nu, tikrai pažiūri į namą ir jis labai juokingas.

Gamtoj aš negaliu ilgai būt, nes man ten labai mažai juokingų dalykų, mažai ironijos ten yra. Nu, viskas toks, gan labai, nu, sąlyginai paprasta, bet ten, aišku, ten didelės tragedijos vyksta, bet gamtoj man sunku. O mieste aš, bet kokiam mieste, nu, jaučiuosi tikrai gerai ir man ten… Ar ten tos juokingos detalės, ar šiaip grynas grožis proporcijose.

Skaityti daugiau
Lietuvos kultūros taryba