Jurga Barilaitė - MO
lt
 
1 / 7
2 / 7
3 / 7
4 / 7
5 / 7
6 / 7
7 / 7
Dėkui!
Turas baigtas
Jurga Barilaitė

Mane domina procesas – pats procesas, kūrybos procesas, ir žmogaus, kūrėjo toks susiliejimas, susitaikymas, priklausomybė pasauliui.

Kaip instrumentą kažkaip tai dažnai renkuosi save, tokį kaip ir vieną iš tokių labiausiai pažįstamų dalykų – savo istoriją, savo kūną.

O šiaip tai iš tikrųjų mėgstu žaidimą. Užtat ieškau tokių talpių, paprastų metaforų. Kaip vaikas, einantis ir ieškantis žaislų.

Šitam savo darbe, „Taške“, rašau, kad tokio ieškau svaigulio. Svaigulio, kuris kažkokiu tai… per kažkokį veiksmą nuneštų tave į tuos matyt neaprašomus, neapsakomus dalykus.

Tai kartais man tiesiog atrodo, kad gyvenimas yra svarbiau už meną, tikrai. Daugybė [sic!] kai kurių darbų nepadarau dėl to, kad tiesiog negaliu pasielgt kaip nors, kaip man atrodo neteisingai su žmogum ar su gyvūnėliu, ar su daiktu.

Esu tokia vizualaus labai tokio mąstymo žmogus, ir šiaip apskritai yra ir… Taip man beveik visos idėjos gimsta. Jos tokios daugiau kaip vaizdinys kažkoks tai, aš paskui jį bandau išsiaiškinti. Ir kaip sakau apie tą intuityvizmą, tai paskui aš tuos ir ženklus visaip bandau skaityti, ir juos… ir juos visaip įprasminti.

Tokį pasaulį kaip ženklų ir visokių vaizdinių visumą tai aš, nu, kaip sakau, esu pasinėrusi.

Taip pat kaip su tuo pavadinimu „Taškas“ – tai yra ir taškas, ir kaip dalelė, ir kaip pabaiga, ir kaip, na, daugiau visokių reikšmių.

Vizuali kalba ir verbalinė išraiška yra… Vis tiek yra trupučiuką skirtingi dalykai. Daug ką, daug ką darai dėl to, kad, na, būtent negali nusakyt žodžiais.

Nu, turi būti tas toks sukimasis ir sustojimas, ir vėl sukimasis, ir vėl sustojimas.

Skaityti daugiau
Lietuvos kultūros taryba