Eglė Ulčickaitė - MO
lt
 
1 / 7
2 / 7
3 / 7
4 / 7
5 / 7
6 / 7
7 / 7
Dėkui!
Turas baigtas
Eglė Ulčickaitė

Reikėtų pradėti nuo to, kad tie motyvai, kuriuos tapau, bent jau dažniausiai man yra savotiškai nepažinūs ar anonimiški. Taip sakydama omeny turiu, kad manęs su jais tarsi nesieja jokia bendra patirtis praeity ir juos tuomet priskiriu erdvei, o erdvę traktuoju kaip tai, kas yra nesava. Taigi tų objektų, kurie man yra savotiškai nepažinūs ar anonimiški (objektais šitoje vietoje vadinu ir vietas, ir peizažus – tai yra motyvai), tai tapyba šiuo atveju man yra tarsi bandymas juos pažinti, prisijaukinti.

Arba kitaip tariant, per tapybą ar tapybos medijoj juos suterpinti, nes terpę laikau kažkuo, kas yra sava, pažįstama. Tačiau bet koks nutapytas daiktas, na, jis kaip ir netampa atsakymu. Tai yra, nu, tarsi faktas, tiktai sukurtas faktas vaizduotės pagalba šioj vietoj jau. Bet jis tėra viena iš galimų įvykių versijų.

Man aktuali ta gyvoji atmintis. Tai reiškia, kad yra kelios kartos, kurios viena kitą atsimena ir tai iššaukia interpretacijų įvairovę. Būtent atmintis yra tai, kas, kame tas prasilenkimas atsiranda.

Aš įsivaizduoju, kad tas daikto tapymas turbūt nėra jo užkonservavimas. Tai yra kaip tik nuolatinis jo sudabartinimas, o sudabartinimas tai reiškia, kad atsiranda skirtumas nuo realaus… Realus daiktas ir tapyba, ir tarp jų yra tam tikra skirtis, ir tuomet yra žiūrovas, kuris dargi kitaip tai regi ir kitaip tai interpretuoja, yra dar viena skirtis. Bet aš matau šitą modifikaciją kaip pozityvią todėl, kad daiktas nuolatos tampa nauju jau per tapybos mediją kaip tarpininką kažkokį.

Tarp Gailiakiemio ir Gerulių (tai yra du kaimai) ir iš esmės geografiškai tarp dviejų vietovių lyg ir neturėtų būti tarpo, bet tuo pačiu nėra ir jokios ribos, na, jokių riboženklių, kuomet tai yra laukai ir vienkiemiai. Ir tas tarpas… Šiuo atveju sakydama „tarp“ omeny turiu ir kažkokį tai laiko skirtumą.

Mano senelio sodyba šiaip jau yra tarsi „ant rubežiaus“, kaip pas mus vadina. Tai yra ant ribos tų dviejų kaimų. Ir mano močiutė (ar Baba, kaip aš ją vadinu) gyvena vienu adresu, tai yra Gerulių kaime, o senelis – Gailiakiemy.

Na, asmeniškumo šitam darbe turbūt ir yra tik tiek, kad leidau tose vietovėse labai nemažai laiko vaikystėje, bet tas konkretus motyvas, tai yra geležinis garažas už dvejų vartų, jis atsirado pakankamai neseniai, atsiradus naujakuriui.

Daiktas irgi tarsi turi randus. Ir daiktas liudija, kad jį kažkas sukūrė, jį kažkas naudojo ir kažkas paliko, kažkas nebenaudoja. Tai yra dabarties turbūt tas žmogus. Tai už tų daiktų ir peizažų visuomet yra žmogus.

Skaityti daugiau
Lietuvos kultūros taryba