MO Klaipėdoje. 90-ųjų DNR – MO
lt
 
90-ųjų tipažai
Skaityti daugiau...
0:00
1:16

„Įvaizdis – ne viskas, troškulys – viskas“, kartojo mums to meto reklama. Bet taip sakydama ir tvirtino, kad įvaizdis buvo viskas. Mokyklines uniformas ir pilkus rūbus pakeitę spalvos ir modeliai praeiviams sufleravo, su kuo jie turi reikalą artimiausius dešimt metrų. Iš naujųjų uniformų buvo galima spręsti, ar prieš tave šio rajono karalius, ar tik šiaip nenuspėjamas gatvės chuliganas. Rūbai galėdavo padėti išvengti politinių nesusipratimų kasdienybėje – juk aišku, už ką bus megztoji beretė ir už ką gatvės muzikantas.

Tačiau klijuoti etiketes rizikinga. Juk ir šiandien dar vis būna sunku suvokti, kad vienos partijos ar net šeimos nariai gali mąstyti skirtingai. Akivaizdu, kad visuomenė, kuri ir šiaip buvo nevienalytė, tik tai slėpė, 90-aisiais ėmė viešai demonstruoti skirtumus – rūbais, elgesiu, kalba. Tai irgi laisvės išraiška. Literatūroje atsirado skirtingų sluoksnių slengo, kine, scenoje taip pat imta kreipti dėmesį į personažo kilmę. Žodis ir rūbas išduodavo greitai ir aiškiai. Ar dėl to pasidarė lengviau orientuotis? Ne visai, nes visko tik daugėjo. Bet tapo linksmiau. Ir pamažu ėmėme šypsotis.

90-ųjų kioskas
Skaityti daugiau...
0:00
1:17

Kuo didesnis mašinos kapotas, tuo daugiau prekių turguje ant jo gali išsidėlioti. O išsidėlioti reikėjo daug. Deficitas ir jį lydintieji reiškiniai – blatas, kyšiai, spekuliacija – reiškė, kad sovietmečiu kartais net ir kiaušinių, nekalbant jau apie rimtesnius pirkinius, negausi. Ir čia staiga tarsi lietus į sausros nualintą žemę pasipila spalvota ir užsienietiška „prabanga“: guminės tapkės, kepurės su USA California užrašais, magnetofonai, kasetės su Holivudo filmais ir užsienio popso hitais, pigi bižuterija, kramtoma guma su futbolininkų ar sportinių mašinų atvaizdais. Nei išvardinsi, nei žvilgsniu aprėpsi. Visa tai neseniai buvo po prekystaliu, gaunama pagal paskyras, talonus.

Socialistinio žmogaus vartotojiška aistra buvo apribota, o dabar tiesiog priešais akis – ant kapoto. Nors pinigų žmonės ir neturėjo, bet svaigino pati teisė turėti ir galimybė įsigyti. Tačiau jeigu pinigų nėra, o žvilgsnis nuo kapoto pakildavo aukštyn, ant automobilio stiklo buvo galima pamatyti skelbimą, kad perkami investiciniai čekiai arba keičiama valiuta. Taigi sprendimų būna visada.

Buvau pas Stepą, kalbėjomės apie gyvenimą, 2002, Arturas Valiauga
Skaityti daugiau...
0:00
1:36

Kartais pragmatiškas sprendimas tampa simbolišku. Kartais menininko talentą atskleidžia tai, kad jis pamato, kaip pragmatiškas sprendimas tampa simbolišku. Fotografas Arturas Valiauga susipažino su Stepu. Šis jam paliko gilų įspūdį, nes išsiskyrė savo natūraliu paprastumu, nuoširdumu, neapsimetinėjimu. Fotografas nusprendė įamžinti Stepą ir jo žmoną jų gyvenamoje aplinkoje. Toji gyvenamoji aplinka nei apie Stepą, nei apie jo žmoną neturėjo nieko ypatingo pasakyti. Jie tik buvo nusprendę praktiškai, nuo sovietinių laikų gana įprastai savo namų sienas išklijuoti ne tapetais, o spauda ir kitu po ranka pasitaikiusiu popieriumi: laikraščiais, žurnalais, reklamomis, atvirukais, nuotraukomis, cigarečių pakeliais ir saldainių popierėliais.

Bet talentingo menininko objektyvas šį pragmatišką sprendimą pavertė simbolišku. 2002 m. sukurtas fotografijų ciklas staiga mums atveria visą devyniasdešimtųjų vertybių, normų ir simbolių žemėlapį. Įsižiūrėkite iš arčiau į išklijuotas sienas ir pamatysite, kokius vaizdinius piršo to meto žiniasklaida, kuo žmonės žavėjosi, ką vertino, ką laikė grožio etalonu, kas buvo įvardijami autoritetais, kas turėjo būti ir buvo troškimų objektais, kaip sovietinė estetika pynėsi su naujųjų laikų spalvomis ir formomis. Paprastas, nuoširdus Stepas tampa sudėtingos, kintančios tapatybės simboliu.

Kaimynai, 1998, Arūnas Baltėnas
Skaityti daugiau...
0:00
1:40

Jeigu savo laiptinėje ar gatvėje prie savo namo nesisveikinate su šalia gyvenančiais žmonėmis, jums gali būti neaišku, kodėl kaimynus minime prie kitų tinklų, kuriuose mes gyvename ir kuriame savo tapatybes. Bet kaimynystė galėjo būti stipri žmonių tarpusavio ryšių forma ne tik agrarinėje visuomenėje, kai kaimynai padėdavo vieni kitiems nudirbti sezoninius lauko darbus, bet ir sovietmečiu, kai, pavyzdžiui, į vieną daugiaaukštį įkeldavo gyventi vienos gamyklos darbininkus. Nepriklausomoje Lietuvoje kaimynystė tapo vienu iš būdų, kaip išmatuoti vietos bendruomenės tvirtumą. Ir devyniasdešimtaisiais šie matavimai dažnai priversdavo skelbti pesimistinius rezultatus: žmonės pasyviai buriasi į vietos bendruomenes, nelinkę rūpintis kartu savo gyvenamąja aplinka, pradeda nebežinoti, kas gyvena toje pačioje laiptinėje.

Bet vienu pozityviausių Lietuvos fotografų vadinamas Arūnas Baltėnas nepasidavė šiam pesimizmui ir cikle „Kaimynai“ parodė išlikusį, tebeegzistavusį, o iš tikrųjų lėtai atsigaunantį kaimynystės reiškinį. Dažniausiai įprastoje namų aplinkoje Baltėnas fotografavo įvairių profesijų atstovus – pensininkus, sovietinius pulkininkus, balerinas, dailininkus arba, kaip jūsų matomose fotografijose, šeimą su dviem sūnumis ir šuniu, verslininką Rūtenį Paukštę ir kunigą Mindaugą. Šiuos labai skirtingus žmones vienija toks atsitiktinai užsimezgęs, bet labai tvirtu galintis tapti ryšys – kaimynystė.

Respect to Teachers, 1993, Saulius Paukštys ir Naujosios komunikacijos mokykla
Skaityti daugiau...
0:00
1:38

Į Jungtines Amerikos Valstijas galima skambinti taksofonu. Bet fotografas Saulius Paukštys pasiūlė Amerikos indėnais tapti Lietuvoje. 1993–1995 metais jis sukūrė ciklą fotografijų, kuriame žmonės pozuoja su neva indėnų drabužiais. Čia galime matyti tiek šaipymąsi iš sovietiniame bloke kurtų filmų apie indėnus, tiek žaidybišką požiūrį į tautinę tapatybę apskritai.

Kad permainingas gyvenimas Nepriklausomybės pradžioje būtų dar įdomesnis ir painesnis, 1991 metais menotyrininkas Ernestas Parulskis įsteigė fiktyvią instituciją, pavadintą „Naująja Komunikacijos Mokykla“. Šioji šalia kitų šmaikščių projektų įsteigė „Teacher’s“ viskio fanų klubą, kurio prezidentu tapo menininkas Saulius Paukštys. Vienoje iš parodų Paukštys eksponavo viskio fotografijas. Ant jų pripiešė egzotiškus paukščius ir palmes, kurie vaizdžiai parodo, kad šis škotiškas viskis 90-aisiais Lietuvoje taip pat buvo visiška egzotika.
Vienintelė Teacher‘s viskio klubo taisyklė buvo pirkti tik Teacher’s viskį ir visuomet siūlyti pasirinkti šį viskį kitiems. Klubo prezidentas užmezgė diplomatinius ryšius su Teacher’s atstovybe, apsikeitė laiškais ir mintimis, kaip vystyti veiklą. Be to, Paukštys rado Teacher‘s sąsajų su lietuviška realybe. Nenorėdami tarnauti sovietinėje armijoje, menininkai dažnai rinkdavosi mokytojauti kaimo mokyklose. Šitą pasirinkimą, ne paslaptis, lydėdavo ir alkoholis. Ar galėjo būti dar koks nors kitas su mokytojais susijęs gėrimas be „Teacher’s“ viskio? Be abejo, ši konceptuali sąsaja tėra dar viena komunikacinė fikcija. Bet kaip gi be jų?

Moteris apie vyrus, 1995, Snieguolė Michelkevičiūtė
Skaityti daugiau...
0:00
1:03

Vyrai, fotografuojantys moterų aktus – tai įprasta dar nuo žurnalo „Nemunas“ laikų. Snieguolė Michelkevičiūtė savo vestuvių naktį 1977 m. sukūrė pirmąjį vyro aktą. Toliau fotografuodama vyrų aktus, menininkė tarsi bando atkurti pusiausvyrą tarp moters ir vyro kūno vaizdavimo.

Rusai, žydai, vokiečiai, bet daugiausia lietuviai, nuo 28-erių iki 73-ejų metų, patikėjo savo kūną fotografės kamerai. Čia kūnas – judesyje, atgyjantis žiūrovui. Pabrėžiamas nebe grožis, o laikas, besidarbuojantis kūne. Fotografijose nematome modelio veido ir galbūt tai kalba apie baimę atsiverti iki galo. Apsinuoginęs vyras atveria savo vidinį pasaulį, o apsirengęs – vėl jį uždaro.
Menininkė sako, kad šiuo ciklu nori parodyti, jog ne vyras šioje žemėje yra dievas. Visuomenė seniai užkėlė vyrą ant pjedestalo. Michelkevičiūtė nenori pažeminti ar pašiepti konkretaus pozuojančio vyro, tiesiog siekia nuleisti jį ant žemės.

Autoportretas (Dvigubas portretas), 1990, Virgilijus Šonta
Skaityti daugiau...
0:00
1:40

1970 m. tėvas Virgilijui Šontai padovanojo fotoaparatą „Zorkij“ – šie metai ir buvo kūrybinio laikotarpio pradžia. Virgilijus tapo vienu svarbiausių jaunosios kartos atstovų 8 – 9 dešimtmečių fotografijoje. Deja, 1992 m. talentingas menininkas žuvo ir jo indėlis bei kūrybiniai pasiekimai dar nėra deramai atskleisti.

Šontai teko nukeliauti į neįgalių vaikų mokyklą-internatą, Sibirą ar Šiaurės Amerikos dykumas, kad išvystų tikrai svetimą aplinką ir jai svetimus žmones. Jo darbuose gražūs kūnai kalba apie norą užsisklęsti, žmonės pasimetę, lyg nerandantys vietos, skausmingai atsiriboję nuo aplinkos ir nuo savęs pačių. Tai susiję ir su fotografo homoseksualia patirtimi – jis, ieškodamas santykio su tikrove, tyrinėjo paraštines erdves ir iš viešumos ištrintus žmones – neįgalius vaikus, vargetas, homoseksualus. Šontos žodžiais, per fotografiją susijungiama su pasauliu. Kad tas susijungimas būtų tikras, o ne tariamas, į pasaulį reikia sugebėti pažvelgti keistuolio akimis. Tada jis aiškiau atsiveria.
Dvigubame autoportrete Šonta vaizduoja fizinę transformaciją: fotografas nusiskuta plaukus, ūsus ir antakius. Veidas pasikeičia neatpažįstamai, bet kyla klausimas, kiek toks pasikeitimas tikras? Ar taip prasiskverbiama į vidinį pasaulį? Čia galima nujausti ir Kito paieškas – kito savyje.

Videonuoma, 2012, Aurelija Maknytė
Skaityti daugiau...
0:00
1:31

Sovietmečiu vakarietiški filmai buvo arba prieinami labai ribotai, arba rodomi iškarpyti sovietinės cenzūros. 80-aisiais jau buvo galima už didžiulius pinigus įsigyti videomagnetofoną. Todėl pirmieji videosalonai ir videonuomos kėlė didžiulį entuziazmą ir laisvės pojūtį. Įvairiausi vakarietiški filmai atrodė kaip stebuklas – tiek Tomas ir Džeris, tiek koviniai, tiek erotiniai, tiek siaubiakai, tiek klasika, ant kurios videokasečių būdavo parašomas žanras – „iš gyvenimo“.

Aurelijos Maknytės „Videonuomos“ sienoje sudėtos videokasetės priklausė menininkei arba jos tėvams. Kai kurios atkeliavo iš sendaikčių turgų, bet didžioji jų dalis – net 3000 – buvo gautos 2012 m. užsidarius vienam pagrindinių Vilniaus nuomos punktui „Eliksyras”. Su šia vieta Maknytę siejo kūrybinis ryšys. Paprastai pasibaigus filmui būdavo dar tuščios vietos, tad ji savavališkai įrašydavo su filmu visiškai nesusijusią medžiagą iš televizijos. Kai filmus išsinuomodavo kiti „Eliksyro” klientai, jie gaudavo du viename – norimą filmą ir Maknytės videomeno kūrinį.
Išsirinkite filmą ir pasileiskite jį per videoleistuvą. Vyresni prisiminsite šio ritualo judesius, jaunesni patirsite, kaip visa tai veikė. Prieš jus – gariūnmečio Netflixas. Pirmyn!

Lietuvos kultūros taryba
×
Ar sutinkate paleisti šį kūrinį?
×
×