Išsigandęs miestas, 1975 – MO
 
1 / 10
0:00
0:00
2 / 10
0:00
0:00
3 / 10
0:00
0:00
4 / 10
0:00
0:00
5 / 10
0:00
0:00
6 / 10
0:00
0:00
7 / 10
0:00
0:00
8 / 10
0:00
0:00
9 / 10
0:00
0:00
10 / 10
0:00
0:00
Dėkui!
Turas baigtas
Vincas Kisarauskas
Išsigandęs miestas, 1975

Vietoj oficialiai sovietinei dailei būdingų šviesių, švelnių spalvų – ryškios, tirštos, tamsios. Vietoj lengvai atpažįstamų žmonių figūrų ir vaizdelių – radikaliai iškreipti kūnai ir kitos formos. Vietoj apsimestinės, sustingusios nekaltybės – atvira, pulsuojanti erotika. Vietoj herojiškos, džiugios, optimistinės propagandos – šuolis į sielvartą, nerimą, dramą, ironiją.

Skaityti daugiau

Taip Vincas Kisarauskas laužė oficialius sovietinės dailės socrealizmo standartus. Todėl nemaža jo tapybos dalis sovietmečiu nebuvo rodyta parodose, bet traukė žmones, ypač jaunus. 1963 metais Kisarausko KGB byloje atsirado įrašas, esą jo kūryba „daro neigiamą įtaką jaunimui, ypač dailės instituto studentams“.

Jo kūriniai traukė, nes kalbėjo apie tai, kas tikra, kas nutylima. Pavyzdžiui, apie baimę – baimę veikti, baimę sakyti, baimę galvoti. Tais niūriais laikais baimė buvo nuolatinis palydovas, dažnam tekdavo slėpti mintis, apkaustyti savo trapią sielą, kad atlaikytų valdžios prievartos, sovietinio absurdo spaudimą.

Tokia buvo išsigandusi žmonių bendruomenė, toks yra „Išsigandęs miestas“. Jis spindi kaip ryškiai apšviestos teatro dekoracijos, kur visi elementai statiški, nejudrūs: pusiau įaugusi į koloną šarvuota liemene apkaustyta moters figūra, Triumfo arką primenantys miesto vartai ir pastatų virtinė tolumoje. Visi kūrinio elementai pavaizduoti lyg būtų atskiri, matomi skirtingu rakursu – kiekvieną objektą galima apžiūrėti taip, tarsi pats judėtum po sceną.

Tačiau įkalinta krūtis ir sėdmenys veržiasi iš šarvo, iš baimės kalėjimo. Kūnas, jo aistros, seksas (net minėti šį žodį anuomet buvo nepriimtina) – visa tai menininkui yra laisvės išraiška. Laisvės, kurios nebuvo, bet kurios jis siekė. Traiškanti valdžios galia, jos baimė prieš išlaisvinantį gyvenimo geismą, žmogaus būtį – štai kas domino Vincą Kisarauską. Ir tam jis ieškojo savų išraiškos būdų. Kaip kartą rašė: „Visada norėjau ir noriu pasakyti ką nors keista, tragiškai keista, sunkiai, negražiai keista“.

Lietuvos kultūros taryba