Timothy Leary ir narkotikai – MO
 
1 / 8
2 / 8
3 / 8
4 / 8
5 / 8
6 / 8
7 / 8
8 / 8
Dėkui!
Turas baigtas
Timothy Leary ir narkotikai

Esu išbandęs praktiškai viską, bent po kartą, bet niekada neleidau ir neleisiu ko nors suleisti sau į kraują. Galiu bandyti tik tai, ką galima suvalgyti, uostyti, kramtyti ar, nežinau, gerti, bet niekada… Aš negaliu pakęsti injekcijų, net kai einu pas gydytoją ir man ima kraują, visas susigūžiu. Taigi apibendrinant, buvo taip. Vieną savaitgalį praleidau pas Timothy’į Leary’į su LSD, su keliais žmonėmis, pavyzdžiui, Barbara Daas, kuri tuo metu dar nebuvo Barbara Daas. Trečią dieną Timothy’is priėjo prie manęs ir sako: „Einam pasivaikščioti.“ Taigi, mes vaikštom ir jis sustoja ant tilto per nedidelį upelį, atsisuka į mane ir sako: „Aš nesuprantu. Čia visi draugai, kai kurie atvyko su vaikais, bet jie visi kažką išbando, nes tai puiki proga, gera galimybė. Aš prižiūriu juos, todėl tai nepavojinga. Ar tai būtų LSD, ar kas kita. O tu tiesiog filmuoji ir skaitai.“

Skaityti daugiau

Tada labai daug skaičiau. Radau knygą apie Meher Baba. Turbūt dabar niekas nebežino šito vardo. Visi jį garbino kaip kokį guru. Ir aš atradau jį, ėmiau skaityti ir negalėjau sustoti, nes toje biografijoje buvo rašoma, kad Meher Baba nebuvo koks nors vien tik meditacija užsiimantis mistikas, bet psichiatras ir gydytojas, sėkmingai vadovavęs kelioms ligoninėms, skirtoms psichinių sutrikimų turintiems žmonėms. Dėl to jis ir buvo žinomas Indijoje. Jis buvo puikus gydytojas, išgelbėjęs tūkstančius gyvybių. Jis nebuvo koks nors, žinote, narkotikus propaguojantis asmuo.

Taigi, daug skaičiau… Sakau jam, taip, esu išbandęs beveik viską, ką bandė ir mano draugai. Bet per visą gyvenimą labiausiai apsvaigęs buvau skaitydamas A. Rimbaud. Jis apsisuko ir mes grįžome atgal. Daugiau nieko nepasakė, visiškai nieko. Bet kuriuo atveju, tokia yra mano pozicija. Mane daug labiau jaudina gera poezija. Niekas neprilygs S. Brakhage filmui „Desistfilm“ ir šitam „Nakties…“, tam filmui, kur vaikinas vaikšto su subraižytomis akimis. Tie filmai tarsi įelektrinti, jie pakeičia tavo kūną, prasiskverbia į ląsteles, molekules ir ląsteles, į atomus. Ir tas pojūtis tęsiasi labai ilgai. Esu bandęs kaktuso pejotlio, kartą net bandžiau LSD, ir joks pojūtis nesitęsė taip ilgai. Nebuvo nieko, ką turėčiau ar norėčiau išbandyti dar kartą.

Dar vienas dalykas – mėgstu išgerti vyno su draugais. Draugystė yra vienas mano narkotikų. Kai galiu valgyti, gerti, dainuoti ir būti su draugais. Tai yra tikras jaudulys, kurį galima justi ore. Štai kas mane verčia judėti toliau, tai mane sužadina. Tai yra mano narkotikas. Esu bandęs ir rūkyti. Bandžiau, nes norėjau padaryti įspūdį vienai pažįstamai merginai. Nieko iš to neišėjo. Kai buvau vaikas, 10-ies ar 12-os metų, kaime, kuriame užaugau, ūkininkai augindavo kanapes. Jie užsėdavo jų tam, kad apsaugotų kitas daržoves ir augalus nuo kažko, nežinau nuo ko. Taigi, kanapės augdavo skirtingose sodo vietose, ir kai jos pražysdavo ir subrandindavo tuos mažus… Mes, vaikai, juos kramtydavom. Nežinau, kokį poveikį kanapės mums turėjo, bet mes labai jas mėgom. Taigi užaugom su žole. Na, ne su žole, bet su kanapėmis…

Lietuvos kultūros taryba