Reminiscencijos apie kelionę į Lietuvą – MO
 
1 / 8
2 / 8
3 / 8
4 / 8
5 / 8
6 / 8
7 / 8
8 / 8
Dėkui!
Turas baigtas
Reminiscencijos apie kelionę į Lietuvą

Kai atvykau į Lietuvą, Vilnių, su savimi atsivežiau savo „Bolex“ kamerą. Tuo metu atvykėliams nebuvo leidžiama išvykti iš Vilniaus – turėjai pasilikti jame, tad Lietuvos tiek ir tematydavai. Aš pasipriešinau – norėjau nuvykti į savo kaimą. Jie sutiko. Bet reikėjo gauti patvirtinimą iš ministerijos, nors jie negalėjo atsisakyti, tad sutiko ir nuvežė mane pas mano motiną. Jie sutiko, tačiau paklausė, kam man ta „Bolex“ kamera, ar aš kursiu filmą? Jie sakė: „Mes turime geriausias technologijas, kamerą, galime tau skirti operatorių ir garso režisierių“, tačiau aš atsisakiau – sakiau, žinot, man tereikia savo Bolexo. Visgi, visur, kur ėjau, mane lydėjo sunkvežimis, pilnas filmavimo įrangos, nes jie manė, kad ateis laikas, kai aš suprasiu, kokios įrangos man reikia, ir norėsiu jų pagalbos. Žinoma, aš jų nekviečiau ir toliau filmavau su savo Bolexu, tačiau žinot, visą laiką girdėjau sraigtasparnių garsus ir niekuomet nebuvau paliktas vienas. Ir niekad negalėjau žinoti, tiksliau, niekad negalėjau laisvai kalbėti – tiesiog negalėjau, nes jie atsiuntė partinę moteriškę, kuri, žinot, vyko kartu neva man padėti, ir niekada nepalikdavo manęs vieno. Niekad negalėjai žinoti, kuriame krūme paslėptas mikrofonas ar kas nors panašaus, todėl turėjau būti labai, labai, labai atsargus.

Skaityti daugiau

Taigi filmavau, o kai grįžau namo, visą tą medžiagą pakišau po lova ir ten palikau. Buvau visiškai pamiršęs, kad Hansas Brechtas, kurį buvau sutikęs prieš keletą mėnesių Hamburge, kur dėl kažkokios priežasties buvome nuvykę su Kennethu Angeru ir Steve‘u Waskinu, minėjo, jog girdėjo, kad vykstu į Lietuvą, klausė, ar ten filmuosiu. Tuomet sakiau jam, kad ne, nes mano kamera buvo sugedusi. Tačiau Hansas Brechtas pasakė, kad gali nupirkti man naują kamerą ir norėtų apmokėti naujo filmo premjerą Hamburge. Tuomet jis man nupirko naują „Bolex“ kamerą ir kino juostų, tačiau aš tai visiškai užmiršau. Maždaug gruodžio mėnesį, apie 10 dieną, gavau telegramą nuo jo, kad premjeros data jau sutarta – tai gruodžio 23-oji, galiu atsiųsti filmą. O Dieve! Turėjau pabaigti filmą per vieną savaitę ir padaryti jo kopiją bei spėti jį nusiųsti. Buvo įmanoma suspėti, bet reikėjo sugalvoti labai paprastą ir aiškią struktūrą, kaip viską sudėlioti. Kadangi tema man buvo tokia artima, ir medžiaga buvo labai asmeniška, bandžiau atitolti nuo jos lyg matematikas ją sunumeruodamas ir tiesiog viską suverdamas į vieną naratyvą. Montavimo procesą pavyko atlikti per dvi ar tris dienas.

Tuomet jis buvo parodytas Vokietijoje, ir nuo to laiko buvo kartojamas praktiškai kasmet, dešimtį metų iš eilės, nes vokiečių pabėgėliai susitapatino su tuo filmu ir filmas Vokietijoje sulaukė didelio pasisekimo. Tų pačių metų pabaigoje į Niujorką atvyko sovietinio kino galva Serebrekovas, o su juo – Banionis, „Soliario“ žvaigždė, kuris atsivežė „Soliario“ kopiją. Parodžiau ją savo draugams ir tik mums papasakojau apie Elgino teatrą. Banionis pasakė, kad norėtų pamatyti tą filmą, apie kurį visi kalba – „Reminiscencijos apie kelionę į Lietuvą“, be to, Banionis, senas draugas iš Lietuvos, kadaise mus mokydavo mano nedidelėje teatro grupėje. Kadangi pažinojau jį iš tų laikų, atsakiau, kad ir pats norėčiau jį pamatyti. Taigi jie pažiūrėjo filmą, o jam besibaigiant Serebrekovas pasakė, kad turiu šį filmą sunaikinti – jame nematyti jokio progreso, kaip aš drįstu rodyti tokį filmą, jokiu būdu negaliu to daryti! O Banionis, žinot, būdamas mano draugas, pradėjo ginti, ir tai išsirutuliojo kone į muštynes tarp judviejų. Žinoma, aš nesunaikinau filmo, o Serebrekovas pasiuto. Daugiau ar mažiau taip buvo su „Reminiscencijomis apie kelionę į Lietuvą“.

Lietuvos kultūros taryba