Pieta, 1998 – MO
 
1 / 9
0:00
0:00
2 / 9
0:00
0:00
3 / 9
0:00
0:00
4 / 9
0:00
0:00
5 / 9
0:00
0:00
6 / 9
0:00
0:00
7 / 9
0:00
0:00
8 / 9
0:00
0:00
9 / 9
0:00
0:00
Dėkui!
Turas baigtas
Algirdas Martinaitis
Pieta, 1998

Erdvė gali objektą paversti menu. Jeigu objektas eksponuojamas meno institucijoje, mes turime į jį žiūrėti kaip į meno kūrinį. To intensyviai mokėmės pirmaisiais nepriklausomybės metais.

Bet kai kurie menininkai patys išėjo iš tradicinių erdvių pas savo žiūrovus. Kompozitorius Algirdas Martinaitis 1998-ųjų birželį, po kūrinio „Pieta“ užsivertė arfą ant nugaros ir išėjo iš Nacionalinės filharmonijos. Paskui jį – ir muzikantai, publika ir šeši vyrai su instrumento dėklu, tarsi karstu ant pečių. Vėliau matome Martinaitį su arklio akidangčiais ir vinių kryžiumi.

Skaityti daugiau

Visa šita simbolika sujungia kelis pasakojimus – socialinį, religinį ir asmeninį. Algirdas Martinaitis neslepia, kad šioje oratorijoje kalba ir apie išgyvenimus, patirtus 1995 metais nusikaltėliams peiliu užpuolus sūnų. Už jį meldėsi visi Bernardinų parapijos tikintieji. Į Bernardinų bažnyčią performanso „Pieta“ metu nuėjo ir Martinaitį sekusi procesija, po to bažnyčioje vyko koncertas.

Vinių kryžius, pasak kompozitoriaus, padarytas jauno skulptoriaus, kuris tuo metu jau buvo su savo lagaminais persikėlęs į Angliją ir menais nebeužsiėmė. Kompozitorius tai matė kaip dėsningumą, ištikusį nemažą dalį talentingų menininkų atkūrus nepriklausomybę. Menininkas renkasi – atsisakyti meno, kad išgyventų, ar kentėti nepriteklius, kad galėtų kurti.

Lietuvos kultūros taryba