Žaliasis tiltas, 2004 – MO
 
1 / 14
0:00
0:00
2 / 14
0:00
0:00
3 / 14
0:00
0:00
4 / 14
0:00
0:00
5 / 14
0:00
0:00
6 / 14
0:00
0:00
7 / 14
0:00
0:00
8 / 14
0:00
0:00
9 / 14
0:00
0:00
10 / 14
0:00
0:00
11 / 14
0:00
0:00
12 / 14
0:00
0:00
13 / 14
0:00
0:00
14 / 14
0:00
0:00
Dėkui!
Turas baigtas
Algimantas Kunčius
Žaliasis tiltas, 2004

Algimanto Kunčiaus cikle „Rekonstrukcijos“, kuriam priklauso ir fotografija „Žaliasis tiltas“, matome, kaip greitai miestas pasidengia naujais sluoksniais. Panašiai kaip ir Arturo Valiaugos „Kupiškio angare“ – vienas nuotraukos vaizdas liudija kelis istorinius periodus.
Pokariu iš naujo pastatytas tiltas buvo vadinamas Ivano Černiachovskio vardu, ir tik 1990 m. atgavo senąjį Žaliojo tilto pavadinimą. Kunčiaus nuotraukoje užfiksuotos socialistinio realizmo skulptūros – Raudonosios armijos kariai, anksčiau pasakoję apie pergalę prieš fašizmą ir šviesaus rytojaus sargybą, o po nepriklausomybės atkūrimo primenantys Lietuvos okupaciją.

Skaityti daugiau

Kunčiaus fotografijoje tiltas jungia ne tik du upės krantus, dvi sostinės dalis, bet ir dažnai neįsisąmonintą nostalgiją sovietmečiui bei sykiu norą priklausyti Vakarų pasauliui, kurio simboliai yra naujieji stiklo daugiaaukščiai ir besikeičiantis „Siemens“ reklamos stendas ant seno pastato.

Iki 2015 metų, kol ant Žaliojo tilto stovėjo socrealistinės skulptūros, jos nuolat primindavo painią situaciją. Valstybėje, iš kurios išvesta Raudonoji armija, tebestovi jos kariai. Ko jie budi, jeigu taiką čia dabar saugo NATO pajėgos? Nostalgija sovietmečiui Kunčiaus fotografijoje susipina į sudėtingą, emociškai jautrų pasakojimą. Kunčius – bene vienintelis savo kartos fotografas, toliau fotografuojantis miesto kaitą. Ir tai daro be graužaties, kad viskas keičiasi, o tiesiog bandydamas suprasti šiuos pokyčius.

Lietuvos kultūros taryba