Videonuoma, 2012 – MO
 
1 / 14
0:00
0:00
2 / 14
0:00
0:00
3 / 14
0:00
0:00
4 / 14
0:00
0:00
5 / 14
0:00
0:00
6 / 14
0:00
0:00
7 / 14
0:00
0:00
8 / 14
0:00
0:00
9 / 14
0:00
0:00
10 / 14
0:00
0:00
11 / 14
0:00
0:00
12 / 14
0:00
0:00
13 / 14
0:00
0:00
14 / 14
0:00
0:00
Dėkui!
Turas baigtas
Aurelija Maknytė
Videonuoma, 2012

Sovietmečiu vakarietiški filmai buvo arba prieinami labai ribotai, arba rodomi iškarpyti sovietinės cenzūros. 80-aisiais jau buvo galima už didžiulius pinigus įsigyti videomagnetofoną. Todėl pirmieji videosalonai ir videonuomos kėlė didžiulį entuziazmą ir laisvės pojūtį. Įvairiausi vakarietiški filmai atrodė kaip stebuklas – tiek Tomas ir Džeris, tiek koviniai, tiek erotiniai, tiek siaubiakai, tiek klasika, ant kurios videokasečių būdavo parašomas žanras – „iš gyvenimo“.

Skaityti daugiau

Aurelijos Maknytės „Videonuomos“ sienoje sudėtos videokasetės priklausė menininkei arba jos tėvams. Kai kurios atkeliavo iš sendaikčių turgų, bet didžioji jų dalis – net 3000 – buvo gautos 2012 m. užsidarius vienam pagrindinių Vilniaus nuomos punktui „Eliksyras”. Su šia vieta Maknytę siejo kūrybinis ryšys. Paprastai pasibaigus filmui būdavo dar tuščios vietos, tad ji savavališkai įrašydavo su filmu visiškai nesusijusią medžiagą iš televizijos. Kai filmus išsinuomodavo kiti „Eliksyro” klientai, jie gaudavo du viename – norimą filmą ir Maknytės videomeno kūrinį.

Išsirinkite filmą ir pasileiskite jį per videoleistuvą. Vyresni prisiminsite šio ritualo judesius, jaunesni patirsite, kaip visa tai veikė. Prieš jus – gariūnmečio Netflixas. Pirmyn!

Lietuvos kultūros taryba