Gariūnai, 1995–2000 – MO
 
1 / 14
0:00
0:00
2 / 14
0:00
0:00
3 / 14
0:00
0:00
4 / 14
0:00
0:00
5 / 14
0:00
0:00
6 / 14
0:00
0:00
7 / 14
0:00
0:00
8 / 14
0:00
0:00
9 / 14
0:00
0:00
10 / 14
0:00
0:00
11 / 14
0:00
0:00
12 / 14
0:00
0:00
13 / 14
0:00
0:00
14 / 14
0:00
0:00
Dėkui!
Turas baigtas
Leonas Juodvalkis
Gariūnai, 1995–2000

Gydytojas odontologas Leonas Juodvalkis fotografuoti ėmėsi apie 1995-uosius. Juodvalkio Gariūnai – tarsi išvirkščia Znamierowskio dolce vita pusė, kuri parodo, kaip atkeliauja trokštami gražūs daiktai. Daugelyje Juodvalkio fotografijų Gariūnų turgavietė atrodo lyg postapokaliptinis peizažas, o ne euforiškos prekybos vieta. Styro metaliniai strypai, mėtosi kartono nuoplaišos, draikosi plastikinės plėvelės. Šaltasis metų laikas ir niūrūs debesys slegia vienišus prekeivius. Iš šių fotografijų sklinda nejaukumas ir nepermaldaujama būtinybė čia dirbti.

Skaityti daugiau

Po nepriklausomybės atgavimo įsikūręs Gariūnų turgus tapo savotišku atspindžiu, kaip šalis ir žmonės kultūriškai ir socialiai išgyvena ekonominius ir politinius pokyčius. Pasak fotografo, Gariūnai yra vienas įdomiausių, unikaliausių nepriklausomos Lietuvos fenomenų, kuris, deja, nebuvo plačiai atspindėtas šiuolaikinėje Lietuvos fotografijoje. Kasdienė kova už išgyvenimą turbūt nebuvo tai, ko tikėtasi Sąjūdžio mitinguose. Nepriklausomas gyvenimas nebuvo vien spalvotas ir gražus. Galbūt todėl į menininkų akiratį didžiausia regiono turgavietė ir nepateko.

Kad Gariūnai nėra tik prekybos taškas, o ir iškalbingas kultūrinis bei socialinis fenomenas, lietuviams suprasti padėjo 1994 m. į Lietuvą atvykusi danų kultūros antropologė Pernille Hohnen, kurios knyga eksponuojama šalia.

Lietuvos kultūros taryba