Fosilijos, 1996 – MO
 
1 / 5
0:00
0:00
2 / 5
0:00
0:00
3 / 5
0:00
0:00
4 / 5
0:00
0:00
5 / 5
0:00
0:00
Dėkui!
Turas baigtas
Žilvinas Kempinas
Fosilijos, 1996

Fosilija – lotynų kalbos kilmės žodis, reiškiantis suakmenėjusią organinę liekaną arba atspaudą žemės sluoksnyje. Galbūt seniausi atvaizdai yra ne piešiniai ant uolų, bet fosilijos, sukurtos gamtos, o ne autoriaus.

Žilvinas Kempinas – vienas garsiausių Lietuvos šiuolaikinio menininkų, gyvenantis ir kuriantis Niujorke. Jo kūryboje galima įžvelgti atminties, išsaugojimo ir nostalgijos temas. „Portretai – fosilijos“ derina atspaudus su portreto žanru.

Skaityti daugiau

Kempinui svarbu, kad toks žanras neleidžia įsiveržti subjektyvumui, neišreiškia jausmų, o yra tiesiog Kito žymė. Tradiciškai buvo įprasta gaminti mirusių garsių žmonių, pavyzdžiui, rašytojų Salomėjos Nėries, Vydūno ar Vinco Krėvės, pomirtines kaukes. Tačiau Kempinas ėmėsi sukurti gyvų ir jaunų, tuo metu dar nespėjusių išgarsėti žmonių portretus. Portretus-fosilijas Kempino dirbtuvėse liejosi ten lankęsi bičiuliai ar praeiviai, kurie šiomis dienomis yra gerai visuomenėje pažįstami tapytojai, skulptoriai ar kompozitoriai. Visą procesą, ne per maloniausią pačiam kaukės „autoriui“, filmavo bei laikmečio garsus įrašė režisierius Gintas Smilga. Tačiau per kelis dešimtmečius savąsias kaukes išsaugojo tik žurnalistė Aistė Mažutytė ir meno kritikės Sandra Skurvida, Neringa Kažukauskaitė. Štai kam reikalinga kritika.

Lietuvos kultūros taryba