Žalgirio mūšis, 1987 – MO
 
1 / 3
0:00
0:00
2 / 3
0:00
0:00
3 / 3
0:00
0:00
Dėkui!
Turas baigtas
Šarūnas Sauka
Žalgirio mūšis, 1987

Kartais sakoma: jei to ar to nebūtų buvę, tą reikėtų išrasti. Šarūną Sauką tikrai reikėtų išrasti – kaip menininką, kuris jau anksčiau Lietuvos dailėje pasirodžiusias žmogaus kaip bjauraus gyvūno temas pakėlė iki preciziškos ornamentikos, iki epo, biblijos motyvų ir galiausiai priartino prie kičo teritorijos. Tikriausiai nėra tokio dailininko, kuris vienu metu būtų kėlęs tiek pasipiktinimo ir susižavėjimų, į jo parodas plūstų minios iš abiejų stovyklų – ir besimeldžiantieji už dailininko išganymą, ir susižavėję juo neformalai, o jo drobe pasipuoštų net Prezidentūra. O gal tiesiog Sauka išviešino mūsų slaptą norą dirstelėti pro rakto skylutę į dailės – o gal ir pornografijos – užkulisius?

Skaityti daugiau

1987 m. nutapytas „Žalgirio mūšis“ lyg ir atspindi batalinį siužetą, susijusį su populiariais nacionaliniais įvaizdžiais, taip populiariais Sąjūdžio metais. Tačiau Žalgiris yra ne vien prieš 600 m. vykęs mūšis ir Vytautas, skelbiantis pergalę Jano Matejkos paveiksle. Tai Lietuvos susidūrimas su Europa, kuri yra visokia: krikščioniška ir užkariaujanti, svetinga ir pavojinga. O mes – atviri pasauliui ar garbinantys tik savus pagonių dievus? Pirmajame valstybės dešimtmetyje Žalgiris vyko kasdien, ginant tiek savo teritorijas, tiek renkantis ideologiją. Juk net dabar, būdami seniai Europoje, mes vis dar sakome, kad einame į ją.
1990 m. Šarūnui Saukai už šį Žalgirio diptichą buvo skirta Nacionalinės kultūros ir meno premija. Atsiimdamas ją, Sauka rėžė, kad filmas „Kaligula“ su visom nuogybėm padaro mažiau žalos negu dainų ir šokių kolektyvo „Lietuva“ koncertas. Jam buvo 31-eri. Ir jis vėl sukėlė skandalą.

Lietuvos kultūros taryba