Buvau pas Stepą, kalbėjomės apie gyvenimą, 2002 – MO
 
1 / 3
0:00
0:00
2 / 3
0:00
0:00
3 / 3
0:00
0:00
Dėkui!
Turas baigtas
Arturas Valiauga
Buvau pas Stepą, kalbėjomės apie gyvenimą, 2002

Kartais pragmatiškas sprendimas tampa simbolišku. Kartais menininko talentą atskleidžia tai, kad jis pamato, kaip pragmatiškas sprendimas tampa simbolišku. Fotografas Arturas Valiauga susipažino su Stepu. Šis jam paliko gilų įspūdį, nes išsiskyrė savo natūraliu paprastumu, nuoširdumu, neapsimetinėjimu. Fotografas nusprendė įamžinti Stepą ir jo žmoną jų gyvenamoje aplinkoje. Toji gyvenamoji aplinka nei apie Stepą, nei apie jo žmoną neturėjo nieko ypatingo pasakyti. Jie tik buvo nusprendę praktiškai, nuo sovietinių laikų gana įprastai savo namų sienas išklijuoti ne tapetais, o spauda ir kitu po ranka pasitaikiusiu popieriumi: laikraščiais, žurnalais, reklamomis, atvirukais, nuotraukomis, cigarečių pakeliais ir saldainių popierėliais.

Skaityti daugiau

Bet talentingo menininko objektyvas šį pragmatišką sprendimą pavertė simbolišku. 2002 m. sukurtas fotografijų ciklas staiga mums atveria visą devyniasdešimtųjų vertybių, normų ir simbolių žemėlapį. Įsižiūrėkite iš arčiau į išklijuotas sienas ir pamatysite, kokius vaizdinius piršo to meto žiniasklaida, kuo žmonės žavėjosi, ką vertino, ką laikė grožio etalonu, kas buvo įvardijami autoritetais, kas turėjo būti ir buvo troškimų objektais, kaip sovietinė estetika pynėsi su naujųjų laikų spalvomis ir formomis. Paprastas, nuoširdus Stepas tampa sudėtingos, kintančios tapatybės simboliu.

Lietuvos kultūros taryba