90-ųjų tipažai – MO
 
1 / 2
0:00
0:00
2 / 2
0:00
0:00
Dėkui!
Turas baigtas
90-ųjų tipažai

„Įvaizdis – ne viskas, troškulys – viskas“, kartojo mums to meto reklama. Bet taip sakydama ir tvirtino, kad įvaizdis buvo viskas. Mokyklines uniformas ir pilkus rūbus pakeitę spalvos ir modeliai praeiviams sufleravo, su kuo jie turi reikalą artimiausius dešimt metrų. Iš naujųjų uniformų buvo galima spręsti, ar prieš tave šio rajono karalius, ar tik šiaip nenuspėjamas gatvės chuliganas. Rūbai galėdavo padėti išvengti politinių nesusipratimų kasdienybėje – juk aišku, už ką bus megztoji beretė ir už ką gatvės muzikantas.
Tačiau klijuoti etiketes rizikinga. Juk ir šiandien dar vis būna sunku suvokti, kad vienos partijos ar net šeimos nariai gali mąstyti skirtingai.

Skaityti daugiau

Akivaizdu, kad visuomenė, kuri ir šiaip buvo nevienalytė, tik tai slėpė, 90-aisiais ėmė viešai demonstruoti skirtumus – rūbais, elgesiu, kalba. Tai irgi laisvės išraiška. Literatūroje atsirado skirtingų sluoksnių slengo, kine, scenoje taip pat imta kreipti dėmesį į personažo kilmę. Žodis ir rūbas išduodavo greitai ir aiškiai. Ar dėl to pasidarė lengviau orientuotis? Ne visai, nes visko tik daugėjo. Bet tapo linksmiau. Ir pamažu ėmėme šypsotis.

Lietuvos kultūros taryba